Kodėl Nešnekame Apie Kitus Virusus?
Kodėl nešnekame apie kitus virusus? Kai pagalvoji, kad virusas yra bet kokia negyva programa kuri skleidžiasi per kitus. Nuo kompiuterių virusų, iki Markso komunizmo viruso, iki kūno sveikatos viruso, mus paveikia nesuskaičiuojamai daug virusų kiekvieno gyvenime. Ar negali būti, kad mums, kaip skruzdėlėms, trūksta perspektyvos norint žinoti ar vaikštom aplink vamzdį ar ant kalno?
Virusas, kaip ląstelių arba kompiuterio programa – neturi moralės. Gėris, blogis, egzistuoja mūsų galvoj o virusui vienintelis prioritetas – skleistis toliau. Tačiau nepyk ant jo – nereikalingai kankinsi save.
Kaip su Korona, mes nematom kai mus pagauna virusas iki kol jie exponentiškai padidėja. Šie virusai dažnai subliminaliai modifikuoja mūsų perspektyvą, o tada ir gyvenimą, be pastebėjimo. Klausimas – kurie virusai slepiasi priešais mūsų akis? Aš pastebiu nors vieną.
Nesu Lietuvoj gimęs nors laikau šią vietą namais. Nesu ekonomikas, bet užaugau Detroito priemiesčiuose ir nematau skirtumo tarp vaikystės ten, ir gyvenimo čia dabar tik, kad visi čia sulindę į ekranus. Nors tik pradėjau čia prieš penkis metus gyventi, sunku nematyt kaip viskas tobulėja. Kava kavinėse brangsta kaip kokioj Bavarijoj, darbai specializuojasi, žmonės gali džiaugtis savo naujesnėm mašinom sėdant ilgesniouse kamščiuose. Toliau Vilnius plečiasi, patogumai kartu su įvairumu atsiranda kokių dalykų mūsų seneliai nesuprastų. Vaikai užauga tik girdėdami legendas apie jų tėvų sunkumus po komunizmo kaip pasaką prieš miegą. Sunku apsimesti, kad nėra dabar geriau. Jaunimas daugiau šypsosi, nebegirdžiu, kad žmonės laužtus į sodybas, mafijos dar nesutikau. Nepaisant to, viskas nėra gerai. Kažkas mumyse kuria sau bėdas kurių anksčiau nebūdavo, kai mūsų tėvai gyveno kitaip. Ar tai gali būt virusas?
Mano vaikystė galbūt arčiau jūsų vaikų, kadangi užaugęs Amerikoj ten mes viską turėjom nuo tėvų vaikystės, panašiai kaip mes turim dabar. Tie užaugę per komunizmą ar iš karto po to neša komunizmo bagažą – nepasitikėjimas ir trūkumo pojūtis. Nors gimiau ten kur pernelyg daug visko buvo, kadangi tėvas užaugo per komunizmą, aš iš jo gavau trūkumo instinktą. Ironiška, nes niekada neturėjau rūpintis ar maisto bus, arba kur miegosiu. Užaugau su sisteminėm galimybėm ir galim sakyt, užsikrėčiau sisteminiu mastu.
Kai ateini iš trūkumo, sistema žada ne tik stabilumo, bet ir įvairovės. Kam kinietiško maisto kai dabar yra Vietnamietiško? Sistemos programa žada ne tik maitinti, bet vilioja persimaitinti. Po dvidešimt metų Amerikos sistemoj, Lietuva eina į tą pačią pusę. Lietuva jau yra ‘first-world-country’ kiekviena šio išsireiškimo prasme. Valio! Žiūrint per mūsų šiukšles, mes jau išmetam gerą maistą, gerus rūbus vietoj suplyšė, ir milijonais plastikos pakuočių nes turinį daugiau pirkti. Nuo Rusijos įtakos nutekėjom, dabar įsijungėm į globalinę ekonomiką, greit ateis “first world” problemas. Obesity and Diabetes coming to a Hesburger drive-through near you!
Viena infekuota programa yra mūsų globalinė ekonomika. Ekonomika tai kilni įdėja palengvinti žmonių situacijas, kai vienas žmogus nori kito žmogaus daikto ar paslaugos, bet neturėdamas nieko ko tas žmogus nori apsikeitimui, gali mokėti pinigais. Pinigai – tai sukurtas įrankis kuris tapo sinonimu su pragyvenimu, kadangi nepažįstu nieko kuris be jų gyvena. Kaip išmanusieji telefonai, sistema sukūrė šį įrankį palengvinti gyvenimą, o po to tapom priklausomi. Dabar sistema perprogramuoja mus, kad pragyvenimui nebe būtina tik maistas ir stogas virš galvos, o pinigai nes jie nupirks burgerį ir kambarį viešbutyje. Tiesa yra kad pinigų nereikia pragyventi taip kaip maistas. Nesumokant taksus, tave gal į kalėjimą įmes bet nenužudys, or be maisto mirsi badu. Deja, šie apsukti tijėjimai mus užkrėtė.
Pinigais pagrindyje mes išpildom gyvenimo būtinybes ir visi galim patogiai gyventi. Klausimas, kodėl mes nei ramūs, nei sotūs? Pažiūrėkim į žmogų kuris valgo ir valgo, bet nesvarbu kiek nuryja – netampa sotus. Sakytum, kad jis kuo serga. O kai iškeiti žmogaus troškimą maistui į pinigus, tada jį vadinam ambicingu, pavydžiu arba dievinam jį kai jis pasirodo turtingas.
Keletą dešimtmečių su šiuo tikėjimu ir voila, išaugom į dabartinę programą kurioje reikia gyventi dirbant darbus kurie uždirbs tau pinigų, kurios tu išleisi, neįvertinant savo laiko ir energijos einant juos užsidirbti. Sistema mus nukreipė dirbti smarkiau ir ilgiau, kad daugiau užsidirbtume, kad daugiau pinigų turėtume. Šitoj mąstysenoj niekada tų pinigų neužtenka. Bet pinigai ne problema, virusas mus nukreipia tuo tikėti.
Kodėl mes norim daugiau negu būtina? Tai mūsų genuose norėti geriau negu turim dabar. Mūsų istorijoj šitas noras gimdė išradimus kurie tobulino mus. O kodėl tas tobulėjimas nuvedė į technologiją kuri skatina skaičiuoti laikus ir ką kiti nepažįstamai kitam pasaulio gale galvoja apie tavo nuotraukas? Norim todėl, kad mes nesam Buddha ir negalim atsižvelgti į norus kuriuos gimdo virusas.
Šitas virusas pasirodo kasdienybėje. Kurias formas matom, ir girdim, bet nematom, ar nepastebim, kad girdim – tai reklamos. Nekaltai skambančios, jos ugdo mumyse trūkumą kurį tik jie gali pasotint dėl tavo pinigų… Buvo atliktas tyrimas Kazino kuris parodė, kad kai žmonės iškeičia savo pinigus į lošimo čipsus, jiems mažiau skaudėjo juos išleisti todėl, kad jie mažiau tikri jautėsi už pinigus. Tačiau mes tai darom su eurais kuriuos iškeičiam į mūsų laiką, kitaip tariant – mūsų gyvenimą. Galų gale mes tampam vergai dirbant beprotiškas valandas mūsų visada gimstantiems norams. Kaip per internetinę reklamą, ar važiuojant greitkeliais matant skelbimo lentas, virusas pagauna mūsų dėmesį pasąmoningai, ir įaugina mumyse tuos lūkesčius. Ko dažniau matai jas, to giliau jie praskverbia į pasąmonę. Pasiduodant norams ir perkant, viruso programa skleidžiasi toliau per ekonomiką
Jei nepastebėjote, dabar šioj Pandemijoj tie daugiausia pririšti prie sistemos kenčia sunkiausiai kol koronos virusas kenkia mūsų ekonomiką. Reklamos tebe šiukšlina mūsų dėmesį per internetinius puslapius, bet mažiau tuos kas turi laisvų pinigų, tačiau mus erzina kad nebegalim vaišintis kaip ankščiau. Kaip alkoholikas kuris nebegali prisigerti jis išgyvena pašalinimą, bet ar tai tikrai blogai? Dabar ne laikas dejuoti apie mūsų situacija, o pažvelgti kokios yra mūsų ligos, užkariauti jas, ir tobulėti toliau.
